Minty kūryba

Čia bus dedama mano kūryba ;D~

One-Shot'as su Tokio Hotel ;D
_____




-Eime, metas važiuoti,- pasakė įėjęs į slogų, užuolaidomis užtrauktą kambarį griežtų veido bruožų vyras. Mergina, susigūžusi sėdėjo kampe, bet išgirdus vyro žodžius ji atsistojo. Kažkada buvusios gražios merginos veidas buvo iškreiptas begalinės kančios, o akys nuo nesibaigiančių ašarų buvo patinusios ir raudonos. Bet ašarų jos skausmui išlieti jau nebeužteko, jai liko tik žaizda širdyje, kuri lėtai, bet kadanors užsitrauks ir teliks randas, primenantis apie skaidžią motinos netektį.
Ji su patėviu lėtais žingsniais ėjo kiemo takeliu, palikę už savęs kažkada buvusius mylimus namus ir prisiminimus. Išėję už vartelių, jiedu dar kartą pažvelgė į namą ir nusisuko, taip pasižadėdami sau pradėti naują gyvenimą. Be žodžių jiedu įsėdo į taksi automobilį ir kartu su juo paskutinį kartą nurūko šio miesto gatvėmis. Už horizonto jų laukė nauji žmonės, nauji išgyvenimai ir naujas gyvenimas.
Išlipę iš taksi automobilio jiedu patraukė link oro uosto laukimo salės. Eidami tvirtais žingsniais jiedu nesigręžiojo, nes žinojo, kad taip bus dar sunkiau palikti gimtąją Vokietiją. Mergina atsisėdo labiausiai nutolusiame nuo visų laukiamojo kampelyje, kol tuo tarpu patėvis nuėjo užsakyti bilietų. Mergina nesidairė ir nematė netoli nuo jos sėdinčio vaikino ilgais juodais plaukais, kuriuos jis buvo paslėpęs po kepure, o akis buvo užmaskavęs tamsiais akiniais. Tačiau vaikinas pamatė merginą ir nedrąsiai ją stebėjo. Gal iš nuobodulio, o gal dėl to, kad ji tiesiog traukė akis lyg magnetas. Mergina, pajutusi kažkieno žvilgsnį apsidairė ir jos akys susitiko su juodaplaukio. Tuo metu jų abiejų širdys netikėtai užgimė kažkas šilto ir stebuklingo, kas neišnyks amžinai. Bet nei vienas to nesuprato, abu tiesiog pasimetė ir nusuko akis. Nei vienas nedrįso prieiti ir žengti pirmo žingsnio. O gaila...
Po keleto akimirkų atėjo merginos patėvis ir skubiai nusivedė ją į lėktuvą. Mergina neatsispyrusi pagundai dar kartą žvilgtelėjo į tą nepažįstamąjį ir jų žvilgsniai dar kartą susitiko. Nei vienas jų dar ilgai negalėjo paaiškinti, kodėl tas paprastas ir nekaltas žvilgsnis abiem sukėlė šilumą ir svaigulį. Tačiau jų žvilgsnį amžiams nutraukė žmonės, skubantys į lėktuvus. Mergina netrukus sėdėjo viename, o vaikinas kitame lėktuve. Ir kylant saulei jie pakilo...Pakilo ir nuskrido į skirtingas puses, užuot pasirinkę skristi viena.
Per visą gyvenimą ir mergina, ir juodaplaukis vaikinas daugiau nesutiko tokio žmogaus, kurio žvilgsnis išlaisvina iš kasdienybės. Bet juk jie ir negalėjo sutikti, juk tokia Meilė pasitaiko tik vieną kartą gyvenime. Ir tik tada, kai turėjo paskutinį kartą užmerkti savo akis, jiedu suprato ką buvo suradę, bet prarado...

Dar vienas, neperseniausiai parašytas one-shot'as su TH




Du jauni žmonės, dvi mylinčios širdys buvo vieni šalia kito. Jie gyveno šia akimirka- džiaugėsi šiluma, sklindančia iš savo širdžių, drugeliais, plasnojančiais juose ir besileidžiančia saule, kurios spindulių nutvieksti jiedu sėdėjo ant parko suoliuko. Jie džiaugėsi viskuo, ką jiems teikė gyvenimas, nepaisant to, kad tuojau juodviem teks pakilti ir pasukti namo...
Pusilgių šviesių plaukų mergina buvo prisiglaudusi prie to juodaplaukio vaikino, kuris buvo pasidėjęs galvą ant merginos peties. Net iš šalies galėjai matyti ir jausti jų džiaugsmą ir ramybę, kurie atsispindėjo jų laiminguose veiduose ir akyse, kuriose spindėjo nepaaiškinami žiburiukai. Juos tegalėjo paaiškinti Meilė...
Tačiau netrukus jiedu nenoromis pakilo ir pajudėjo link parko išėjimo. Prie jo jiedu sustojo ir apkabino vienas kitą taip, lyg nenorėdami paleisti tiek vienas kito, tiek šios akimirkos, kuri beširdiškai slydo jiems pro pirštus. Tuomet atsitraukę vienas nuo kito jie pažvelgė vienas kitam į akis, kuriose jau pradėjo kauptis krištolinės ašaros. Netrukus, kai jos pasruvo judviejų veidais, jiedu švelniai, švelniai, lyg pavasarinis vėjelis kedentų plaukus, pasibučiavo. Nežinia kiek truko jų bučinys, gal akimirką, o gal ir visą amžinybę- niekas nepasakys, nes tuo metu jiems laikas sustojo. Tačiau jis vis vien kažkada vėl turėjo pradėti eiti, laikrodžiai vėl turėjo pradėti tiksėti savo nepaliaujamas monotoniškas melodijas. Tam laikui atėjus, jiedu taip pat švelniai atsitraukė vienas nuo kito. Tuomet mergina, pakėlusi ranką, nubraukė vaikino skruostu riedančias sūrias ašaras, bet veltui...Jos tuojau ir vėl pradėjo tekėti savo vaga...
Kai mergina šyptelėjusi skausmingu šypsniu, taip pat skausmingai pažvelgė į vaikiną, jis pravėrė savo lūpas ir tuo metu kai gatvėje įsižiebė žibintai, vos girdimai sušnibždėjo:
- Iki pasimatymo, Elli,- tačiau jo žodžius tuojau nusinešė gatvėje besiplaikstantis vėjas. Bet ir gerai, juk juos išgirdo tik ta, kuriai jie buvo skirti.
- Iki, Bill‘ai,- taip pat, tik dar švelniau sušnibždėjo mergina ir paskutinį kartą perbraukusi ranka vaikino skruostą, apsisuko ir lėtais žingsniais pradėjo tolti, kol ją galutinai pasiglemžė netikėtai atėjusios nakties šešėlis. Tačiau vaikinas tebestovėjo, nes žinojo, kad mergina dar išlys į šviesą, kurioje buvo perėja ir, kad ji ją turės pereiti. Jis stovėjo ir laukė, nes norėjo ją išvysti. Išvysti paskutinį kartą per šiuos šešis mėnesius. Kaip jis ir tikėjosi, mergina vardu Elli netrukus išlindo į gatvės žibinto apšviestą ratą ir nė nesidairydama pasuko link perėjos. Jos žingsniai patys rodė kelią, nes jai dabar per daug skaudėjo širdį. Ji tiesiog lėtai, nuleidusi galvą slinko perėja, o iš jos akių veidu sruvo karčios ašaros, kurios lyg krištolinė uždanga temdė akis. Gal dėt jų, o gal dėl skausmo, lyg aštrūs peiliai raižančio jos širdį, ji gatvės tolumoje nepastebėjo greitai judančio šviesos taškelio, kuris sulig kiekviena akimirka vis artėjo ir didėjo. Kai ašarotu ir išgąstingu veidu ji pasisuko link jo, jau buvo per vėlu.
Netoliese stovinčio vaikino širdis pradėjo beširdiškai daužytis, kai jis pamatė tą vis didėjantį šviesos ruoželį. Pasaulis jam lyg sustojo, kojos pasidarė švininės, o balsas prarado ir menkiausias galimybes būti ištartas. Jis, nieko nelaukdamas pasuko lėkti link merginos, bet tas trumputis kelias jam atrodė lyg dangus, sulig kiekvienu žingsniu tik didėjantis ir platėjantis. Jau buvo likę vos pora žingsnių, kai raudonas, lyg kraujas automobilis atsitrenkė į merginą. Jos kūnas, lyg marionetė pasisuko šonan ir greitai nulėkė šalikelėn. Tai tetruko akimirką, bet per ją spėjo į smulkiausias stiklo šukes sudužti vaikino širdis.
Bet jis tikėjosi, visus tuos metus tikėjosi ją pabundant iš komos ir vėl praplėšiant savo dangaus žydrynės mėlynumo akis. Jis tikėjosi, bet kuo toliau, tuo labiau jo ir taip sudaužyta širdis sruvo kraujais ir ašaromis, kurios kiekvieną naktį palydėdavo jį į sapnus, kuriuose šmėsteldavo kadaise buvę pačios gražiausios ir šviesiausios gyvenimo akimirkos, dabar priverčiančios tik dar labiau skaudėti širdį.
Jis laukė, laukė ilgai ir skausmingai, bet nesulaukė. Jo viltis ir gyvenimas užgeso palyginti per anksti, bet iki paskutinės akimirkos, kuomet turėjo pasitikti mirtį, jis vylėsi. Tik viltimi ir senais prisiminimais jis gyveno iki paskutinio savo atodūsio.
Buvo šaltas ir niūrus rudens rytas, kuomet saulė dar tik kilo virš namų stogų ir Elli pagaliau pabudo. Jis taip staiga praplėšė savo mėlynas akis, kad seselė, stovinti prie lašalinės ir vis kažką rašanti į šleikščiai rausvą bloknotą, pašoko iš išgąsčio. Ji netarusi nė menkiausio žodžio pasileido iš palatos, palikdama merginą, kuri per tuose metus ja spėjo susenti, beviltiškoje nežinioje. Ji vos vos pasukdama galvą bailiu ir nieko nesuprantančiu žvilgsniu dairėsi po palatą, o jos širdis plakė lyg pašėlusi. Netrukus į palatą lyg vėjo gūsis įlėkė keletas daktarų su priešakį einančia ta pačia sesele ir nespėjus Ellei nė praplėšti suskilinėjusių lūpų, suleido vaistų, nuo kurių jos akys apsitraukė migla ir ji nežymiai užmigo, lyg išvis nebūtų pabudusi.
Praėjo mėnuo kol pagaliau po begalės tyrimų mergina pagaliau galėjo nužengti iš tos tik slogulį varančios ligoninės. Per tą laiką ji buvo lyg apmirusi- gyva, vaikščiojanti ir funkcionuojanti, bet nebegyvenanti. Jos siela, kai išgirdo atsakymą į taip ramybės neduodantį klausimą, iškeliavo ir nebesiruošė daugiau sugrįžti. Ellė jautė visus jausmus, bet jie jai tapo nereikšmingai ir nesvarbūs, nublankstantys prieš skausmą, varstantį kiekvieną jos kūno lopinėlį, kiekvieną širdies kampelį. Jausmai nublanko prieš praradimo skausmą...
Dabar, kuomet ji stovi ant tilto po žvaigždėtu dangumi ir paskutinį kartą mėgaujasi vėjo gūsiais, varstančiais jos susenusią odą, ji šypsosi. Pagaliau skausmą nustelbia keistas džiaugsmo ir nekantrumo mišinys.
- Ateinu,- ištaria pirmąjį po tiek metų ir paskutinį šiame gyvenime žodį, kuris su vėju nuskrieja tolyn. Tuomet pažvelgia žemyn, į po tiltu tekančią sraunią upę ir jos vandens purslus, besidaužančius į krantą ir žengia žingsnį. Tada, jau nebe kaip marionetė, ji skrieja žemyn, lyg paukštis išskėtusi rankas ir pūkšteli į šaltą vandenį, kurio purslai netrukus pasiglemžia jos kūną.
Paskutinis jos jausmas buvo laimė. Laimė, kad pagaliau išvys jį. Juk mirtis- dar ne pabaiga.
Jos kūnas jau be jokių gyvybės ženklų plaukė su upės srove, bet veide dar galėjai išvysti jau spėjančią atšalti šypseną. Ir ten, kur upės vanduo susilieja su dangumi, viršun pakilo dvi mylinčios sielos, kurių meilė priverčia jas taip nežemiškai spindėti. Jos pagaliau laimingos, ir ramios, galinčios be vargo palikti šį pasaulį ir gyvenimą nukriejo tolyn, kur baigiasi Mirtis ir prasideda Gyvenimas.

Grazu man patinka, labai moki viska aprasyti. tai labai saunu.;]

Keletas mano avatarų:



*


*


*

Minty rašo:

Keletas mano avatarų:



*


*


*

Pats pirmas.. OMG ;DD

*



*

EDIT by Miglle*_: Reklamos tik tam skirtoje temoje.

Labai gražūs avatarai!

LOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOL!